Viena dažniausių, tačiau rečiausiai įvardijamų psichosocialinių rizikų šiuolaikinėse organizacijose – nevaldomas darbo tempas. Apie jį mažai kalbame, nes… paprasčiausiai neturime tam laiko. Mes nuolat bėgame, reaguojame į krizes ir šokinėjame nuo vienos užduoties prie kitos.

Kai tempas ilgą laiką viršija mūsų galimybes atsikvėpti, jis tyliai, bet užtikrintai sekina žmones. Krenta motyvacija, daugėja klaidų, prastėja savijauta, o galiausiai – kenčia visos įmonės rezultatai.

Sunkiausia šiame užburtame rate būna vidurinės grandies vadovams. Jie dažnai atsiduria tarp dviejų ugnių: didelių strateginių lūkesčių ir realių, dažnai ribotų, savo komandos galimybių.

Geroji žinia ta, kad nevaldomas tempas nėra privaloma darbo dalis. Tai tiesiog darbo organizavimo klausimas, kurį galima ir reikia spręsti.

Kaip atpažinti, kad tempas darbe tampa nevaldomas?
Paprastai apie tai signalizuoja ne vienas įvykis, o kasdienė rutina:

  • vietoj suplanuotų darbų nuolat tenka „gesinti gaisrus“;
  • daroma daugiau klaidų, o sprendimai tampa skuboti;
  • žmonės atrodo išsekę, irzlūs ir praradę norą stengtis;
  • nors dirbama daug ir sunkiai, vis sunkiau spėjama laiku atiduoti darbus;
  • niekas nebenori siūlyti naujų idėjų – tam tiesiog nelieka energijos.

Ką daro organizacijos, kurios šią problemą sprendžia sėkmingai?

Jos imasi paprastų, bet veiksmingų žingsnių:

  • aiškiai susidėlioja prioritetus ir atsirenka, kas iš tikrųjų yra skubu;
  • nustato realistiškus terminus ir planuoja juos kartu su komanda;
  • aiškiai nubrėžia darbo ribas ir skatina žmones kokybiškai pailsėti;
  • stiprina vadovų gebėjimą paskirstyti krūvį, o ne tik jį priimti;
  • apie darbo tempą kalbasi atvirai – kaip apie rodiklį, kurį galima keisti, o ne kaip apie neišvengiamą likimą.

Tvarus darbo tempas nėra silpnumas ar prabanga. Tai – protingas, strateginis pasirinkimas. Įmonės, kurios moka valdyti savo greitį, išlaiko sveikus darbuotojus, o geriausi talentai nori ten dirbti ir augti.

 

Atsakomybės veiksnys
Darbuotojui aišku, už ką jis atsakingas, ir jis turi galimybių tai įgyvendinti.

Per didelės arba neaiškios atsakomybės pavyzdžiai

  • Neaišku, už ką darbuotojas atsakingas – pvz., ta pati užduotis priskirta keliems žmonėms be aiškių ribų.
  • Darbuotojas turi per daug atsakomybių vienu metu – pvz., atsako ir už klientus, ir už administravimą, ir už komandos koordinavimą.
  • Atsakomybė už kitų klaidas – pvz., darbuotojas kaltinamas dėl komandos nario neatlikto darbo.

Neįgyvendinamų  reikalavimų veiksnys
Darbo reikalavimai yra neaiškūs arba neįmanomi įvykdyti – pvz., prašoma per vieną dieną atlikti darbą, kuriam realiai reikia savaitės, duodamos prieštaringos užduotys, prašoma dirbti greitai, bet tuo pačiu reikalaujama maksimaliai detalaus tikslumo ir pan.